PAPILĖ (jidiš: Popelian, Popilian)

Pagal Dovo Levino knyga „Lietuvos bendruomenių metraštis“ [Pinkas hakehilot: Lita], Jeruzalė, Jad Vašem, 1996.

1637 m. Papilės dvaro inventoriuje minima  21 karčiama, vienos jų savininkas – „Dawid Swiec“ (jam priklausė ir namas). Jeigu jis buvo žydas, reiškia, pavieni žydai Papilėje pradėjo apsigyventi ankščiau, nėgu nurodoma literatūroje (XVIII a. vid.) Didžiausias žydų skaičius buvo prieš I-ąjį Pasaulinį karą. Geležinkelis [Liepojos-Romnų, nutiestas XIX a. pabaigoje] leido eksportuoti javus, liną ir medieną į Vokietiją, todėl miestelio žydai buvo ekonomiškai stiprūs.

1888 m. gaisras sunaikino nemažai pastatų, tarp jų sinagogą, ir apsunkino ekonominę situaciją. Bendruomenės atstovas Elias Abelis išsiuntė į „Hamelic“ atsišaukimą pagelbėti Papilės bendruomenei, tame pačiame žurnalo numeryje apie situacija pasakojo Eliezeris Gordonas [Telšių ješivos vadovas]. Tais pačiais metais vietos žydai įsteigė „Gaisrininkų savanorių komandą“. Po kelių metų gaisro pasekmės buvo atitaisytos, ir Papilės žydai vėl gyveno gerai.

1915 m. Papilės, kaip ir kitų  fronto linijoje esančių teritorijų žydai, buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Tik maža dalis sugrįžo po karo. Nepaisant sunkios ekonominės situacijos, jie atsiliepė į rabino Lamdant kreipimą ir paaukojo 20,000 markių Rusijoje likusiems pabėgėliams. 

Demografinė statistika

metai      viso gyventojų   žydų  procentais

1897        1,877                    965          51

1923        1,432                    257          18



Bendruomenės gyvenimas. Religija. Švietimas 

 Be didelio religinių studijų adeptų ir Toros žinovų, susitelkusių aplink sinagogą, čia buvo nemažai gimnazijų bei Rusijos ir Vakarų universitetų absolventų. Vaikai ir paaugliai mokėsi chederiuose ir „mažosiose ješyvose“ [pereinamoji/paruošiamoji pakopa prieš stojant į įprastą ješyvą; ne kiekviena vietovė tokių turėjo]. 

Viename iš Papilės chederių mokėsi žymus kalbininkas ir leksikografas Chackelis Lemchenas (1904-2001; nuotraukoje – su šeimą, žuvusią okupacijos metais).


Vyr. rabinai:  Šraga Faivelis ben Juozapas (1827-1872), Hilelis Arje Lipšicas, Cvi ben Azrielis Valkas, Dovydas Regensburgas, Juozapas ben Abraomas Lamdanas (nuo 1903 m.; tais pačiais m.  dalyvavo VI Pasaulio sionistų kongrese). Paskutinis Papilės rabinas – Abraomas Hakohenas Levinas (žuvo nacių okupacijos metu). Vienas bendruomenės lyderiu buvo Aba Mozė Rabinovičius

1898,  1899, 1903 m. aukotojų Palestinos žemių išpirkimo fondams sąrašuose yra  15 Papilės žydų vardų.

Vienas miestelio gerbiamų žmonių, Abraomas ben Judas Eljaševas, mirė [čia?] 1862; iš inteligentijos minėtini dr. J. Edelberg, ponia Šatenštein, Jokūbas Glikas.

 Ekonominis Papilės žydų gyvenimas

 1931 m. surašymo duomenimis, Papilėje buvo tokios žydams priklausančios parduotuvės: 5 audinių, 3 medienos, 2 metalo gaminių ir darbo įrankių, 2 įvairių prekių, siuvimo mašinų bei trąšų. Anot šio surašymo, Papilės žydams dar priklausė elektrinė, 3 malūnai (vienas jų – Augustaičių kaimo malūnas, kurio paskutinis savininkas, Ševelio Vilko sūnus, buvo 1941 m. sušaudytas), odos perdirbimo ir batų gamyklos. Advokatui M. Jofė priklausė parduotuvė [ko gero, tai viena iš dviejų ‚įvairių prekių‘] , kurioje, be kitų prekių, galima buvo įsigyti radijo imtuvų detalių.  Mozės Cino (vėliau – Mejerio Šerio) odų dirbtuvė kailius perdirbdavo visiškai – iš jų galima buvo tiesiai siūti kailinius, tuo tarpu kai odos avalinei buvo siunčiamos galutiniam apdirbimui į Chaimo Frenkelio odų fabriką Šiauliuose.

„Amerikos žibalo prekybos bendrovės“ Turgaus aikštėje įrengtos benzino kolonėlės (vėliau priklausė „Shell Co“) darbu rūpinosi audinių ir rūbų parduotuvės, prie kurio ji pastatyta,  savininkas Naftalis Goldšteinas, todėl ji paprastai vadinta „Goldšteino kolonėle“.

1937 m. Papilėje buvo 7 žydai amatininkai: 3 siuvėjai, 2 batsiuviai, kepėjas,  kepurininkas, batsiuvys bei skerdikas; kai kurie šaltiniai mini ir žydus kalvius (Papilėje bei aplinkiniuose kaimuose), laikrodininką bei dviračių remonto meistrą.

1883 m. Arkadijaus Volovo, S. Peterburgo universitete gavusio provizoriaus diplomą,  gautas leidimas įsteigti vaistinę; jis buvo ir jos savininku, ir vieninteliu darbuotoju. Vėliau savininkai buvo ne žydai.

XX a. 4 deš.  dėl „Verslo“ įtakos žydai palaipsniui išstumiami iš ūkinės veiklos. Prasidėjo jaunųjų emigracija į Pietų Afriką ir Palestiną. Papilėje liko vos 200 žydų. Tiesa, jie buvo gan aktyvūs: vadovaujant Cvi Hiršui Blumentaliui, pastatė naują sinagogą, įsteigė mokyklą, biblioteką, Liaudies banko filialą, kuris 1927 m. turėjo  78 narių.

1939 m. 36 Papilės gyventojai turėjo telefoną, iš jų 6 ar 7 buvo žydai – individualūs savininkai ar smulkios įmonės ir parduotuvės.

 Holokaustas

Naciai Papilėje pasirodė 1941 m. birželio 28 d. Žydai buvo priversti atlikti skirtingus darbus. Pirma Papilės žydų grupė sušaudyta liepos 7 d. Po savaitės kiti nuvesti į Šiaudinę. Liepos 18 d. iš ten paimti ir sušaudyti vyrai. Moterys ir vaikai rugpjūčio pabaigoje perkelti į Žagarės stovykla; spalio 2 d. jie sušaudyti kartu su Žagarės ir aplinkinių miestelių moterims ir vaikais.